Personalinė paroda „Myliu x I love you x Люблю x Amo x Ich liebe“
Nuo vasario 18 d. iki kovo 30 d. kviečiame pamatyti stiklo menininkės, Kauno kolegijos Justino Vienožinskio Menų fakulteto Dekoratyvinės plastikos katedros vedėjos, docentės Sigitos Grabliauskaitės autorinę parodą „Myliu x I love you x Люблю x Amo x Ich liebe“. Paroda veikia Kauno miesto muziejaus Rūsio galerijoje (M. Valančiaus g. 6).
Suprasti ir atskleisti jausmus matomus sau ir žiūrovui nėra taip paprasta, kaip ir atlikti kūrinius iš stiklo. Žiūrovui stebint darbus suprantama, kad stiklas ne tik šalta, deginanti, nepaklusni, tačiau įtakinga savo raiška ir šiuo metu nereikalaujanti plataus kolorito medžiaga. Man pačiai tai artimiausia medžiaga atskleidžianti technologijų subtilumus ir norimas tematikas …
„Įžvelgti tai, kas vyksta staiga nušvitus sąmonei, yra meno pagrindas. “ – Adomas Mickevičius.
Tenka nustebinti ir pačią save – gyvenimas susideda iš visko … ką pažinai, ko nepažįsti … pomėgius ir nostalgiškus prisiminimus derindama su kūryba. Man kūrinio įgyvendinimo metu svarbus ir pats procesas bei darbo eiga iki norimo rezultato.
Paroda apie žirgą kaip svajonę arba kūrybos simbolį…
Kauno miesto muziejaus Rūsio galerijoje pristatoma stiklo menininkės Sigitos Grabliauskaitės autorinė paroda „Myliu x I love you x Люблю x Amo x Ich liebe“ atspindi naują menininkės pamėgtą žirgų temą, kurią ekspozicijoje dailininkė kaip visuomet išradingai suderina su praeityje jau atrastais vaizduojamaisiais motyvais ir formomis.
Sigita Grabliauskaitė dažniausiai kuria ciklais. Dar kūrybos pradžioje ji įgyvendino optinių akcentų seriją „Mano žaislai“, įvairių „Ženklų“ plaketes. Vėliau gimė plokštės su „Kaukių“, „Tulpių naktyje“ motyvais. Net kelis metus buvo dirbama ties skulptūrinėmis veidų atliejomis. Taip sukurtos stiklo skulptūrų grupės „Miegantys laike“ ir „Balti veidai“. Taip pat daryti reljefiniai vyrų ir moterų torsai bei kiti ciklai.
Šį kartą parodoje matome įdomią ekspoziciją, kurią sudaro apie dvidešimt stiklo plokščių, o taipogi skulptūriniai reljefiniai darbai. Pagrindinė parodoje atsispindinti tema, kaip jau minėta, yra susieta su žirgo motyvu bei jo interpretacija. Žirgais dailininkė domisi jau keleri metai, fotografuoja juos, turi sukaupusi įvairiausių meno kūrinių su žirgelio atvaizdu. Menininkė sako, kad meilė žirgams atkeliavo iš šeimos (jais žavėjosi ir jos senelis), o gal net iš žirgo vertinimo tautoje tradicijos, lietuvių liaudies dainų ar stilizuotų ornamentų stebėjimo.
Parodoje matomi skulptūriški arkliukai-sūpuoklės, plokštės su daugybe nutapytų žirgų. Čia vaizduojami ir kresni žemaitukai, ir grakštūs išlakūs trakėnai, ir mažieji poniukai. Menininkė atskleidžia jų charakterį, amžių, fizinį būvį, stovėseną – linksmą jaunųjų žirgų laigymą, subrendusiųjų poilsį ar nuovargį. Plokštėse pavaizduoti arkliai nepaprastai skirtingi. Vieni (su plazdančia širdele tarp dviejų žirgų) akivaizdžiai energingi, plevėsuojančiais karčiais ir visu kūnu šokantys jausmų šokį, kiti laisvi, šuoliuojantys neaprėpiamoje erdvėje, treti ramiai nuleidę galvą ir rupšnojantys nematomą žolę.
Dailininkės tapyba ant stiklo dažniausiai lengva, šiek tiek eskiziška, vietomis tarsi neišbaigta, padedanti išgauti įvairius nuotaikų niuansus. Tačiau kai kuriuose vaizdiniuose piešinys įgyja preciziškumo, pabrėžiamas materialumas, fizinės gyvūnų savybės – žirgų oda, kailio šiurkštumas. Oksido ir teptuko pagalba grafiniuose piešiniuose sustiprėja siluetas, viena ar kita žirgo figūros detalė. Kai kurie žirgų piešiniai netgi labai ryškūs. Tamsi juoda pigmento spalva, it akį verianti dėmė, dominuoja vaizdinyje. Visa tai tik išryškina autorės motyvų stebėseną, jų atvaizdo skirtingumą ir interpretavimo galimybes. Prie visų paminėtų piešinio savybių, be abejonės, dar prisideda ir stiklo plokštės, kaip kūrinio pagrindo, ypatybės. Piešinys faktūringoje, kartais gumbuotoje plokštėje vis tiek neatrodo akademiškai realistiškas, nes optinis stiklo blizgesys, plokštės tekstūros ir stikliškieji reljefai dematerializuoja žirgus, vaizdams suteikia kilnumo, laikinumo, meniškumo pojūtį. Tokį įspūdį sustiprina ir žirgų vaizdavimas derinyje su kitu menininkės senai pamėgtu motyvu – rankomis, šiuo atveju labiausiai primenančiomis kūrybos simbolio Pegaso išskleistus sparnus. Rankos-sparnai, įkomponuoti ties gyvūno nugara, „pakylėja“ žiūrovo žvilgsnį, supoetina meninį vaizdą.
Visgi visa parodos ekspozicija nėra vienaplanė, joje matome ne vien tik žirgus. Čia į vientisą pasakojimą susipina ir kiti menininkės kūriniai: jau nebe pirmi metai dailininkės pamėgti piešti ir lieti rankų, tūriniai delnų motyvai, melsvo atspalvio angeliukų skulptūrėlės, skaidrios spiralės, moterų torsai, kurie čia ypač vaizdingi: tarsi lediniai varvekliai, apjungę matinį stiklo faktūringumą ir perregimą blizgumą. Visi šie menininkės kūriniai ir pasitelkti elementai parodoje sukuria itin skaidrią, pasakišką nuotaiką, romantikos, svajonių ir meilės viziją.
Menotyrininkė
Dr. Raimonda Simanaitienė